Esu Aksenija (17 m.), o čia mano istorija. Vaikystėje augau su mama. Tėtis mirė kai buvau pusantrų. Mama turėjo alkoholio problemų ir negalėjo manimi tinkamai pasirūpinti, todėl globai mane pasiėmė vyresnioji sesuo. Taip susiklostė, kad ir sesuo susidūrė su tomis pačiomis alkoholio problemomis kaip ir mama. Visą pagalbą daugiausia gaudavau iš tetos pusės. Galiausiai pasirinkau gyventi SOS kaime. Šiuo metu, gyvenu čia jau 9 metus ir esu dėkinga visiems žmonėms, esantiems šalia ir palaikantiems mane.
Aš esu užsispyręs žmogus, kuris gali padaryti, ką panorėjęs, reikia tik stipraus noro ir užsivedimo.
Teatras man – viskas. Būtent teatras suformavo mane kaip asmenybę, padėjo plačiau pažinti žmones ir pasaulį. Dėka teatro, supratau, kad ateitį savo noriu sieti būtent su juo. Tiesa, kartais sunku būna, kai turi 8 valandas kiauras dienas repetuoti ir dirbti iki paskutinio prakaito lašo, bet tas tik dar labiau užveda. Visada gera daryti tai, kuo labiausiai džiaugiesi. Teatras man suteikia džiaugsmo ir dažnai padeda kovoti su vidiniais išgyvenimais. Nesvarbu kokia bloga yra diena, jeigu tą dieną man reikia eiti į teatrą – ji jau nebėra bloga.
Mano svajonė, žinoma, daugiausia irgi susijusios su teatru. Esu vienuoliktokė. Po 12 klasių noriu stoti į teatro akademiją ir toliau tęsti aktorystės kelią. Kur jis nuves? Nežinau, visiems lieka paslaptis. Studijuoti norėčiau užsienyje, tik šiuo metu aktyviai ieškau kur man būtų ideali vieta. O Lietuvoje, LMTA, manau, būtų puikus variantas. Tiesa sakant, vaikystėje turėjau svojonę, daug keliauti. Visada stebėjausi, kai bendraamžiai keliaudavo į skirtingas šalis, o aš net prie jūros dar nebuvau nuvažiavus. Bet su teatru esu jau buvus keliose šalyse, tokiose kaip Vokietija ir Prancūzija. Manau, kad teatras dovanoja puikias progas, pažinti naujas šalis ir naujus žmones, ypatingai, kai visi turi tuos pačius pomėgius. Esu dėkinga tiems, kurie padeda išsipildyti svajonėms ir kurie daro viską, kad mano galimybės būtų kuo platesnės. Ačiū!
